Lyg pienės pūkų dvelksmas - greitai ir į visas puses išsilaksto vaikystė. Krykščiame iš laimės - jauni ir gražūs, pabučiuojame Mamai rankas ir bėgame gyventi gyvenimo. Paskui patys tampame mamomis ir tėčiais. Patys kantriai ir meiliai auginame mažylius. O mamos laukia.
Kas šeštadienį kepa pyragus, nubraukia dulkes nuo mūsų vaikystės nuotraukų ir vis žvalgosi - gal atvažiuos. Žinoma, mes vis neturime laiko - darbas, savi vaikai, rūpesčiai... O mamos geros. Jos supranta, jos visada mus pateisina. Gal kitą kartą, gal kitą savaitę... Nors anūkus atvežkit, pravirksta... Na ko tu, mama, neverk, atlėksim trumpam...
Taip lekia metai. Užaugs ir mūsų vaikai. O mes kepsim pyragus, šluostysim dulkes nuo jų nuotraukų ir lauksim, lauksim, lauksim... O kas kart, nesulaukę, žvelgsim į motinos portretą, perrištą juodu kaspinu ir tyliai kartosim - jei tik Tu būtum gyva, aš tikrai atvažiuočiau..
Autorius nežinomas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą