Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo.
Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų.
Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.
Tu išmintingas, vaike.
Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi.
Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę.
Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu.
Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią.
Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki.
Tik tu taip gali, mano vaike. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim.
Nedėkok, kad maitinu ir aprengiu, - alkaną ir sužvarbusią tu mane sušildai.
Niekada nesijausk man skolingas.
Apsikabinkime stipriai stipriai, nes galėjome ir nesusitikti.
Tyras dangaus gabalėli, ačiū, kad nukritai man į širdį.
Kad angelo rankomis laikai mane ir lydi.
Iš FB platybių
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą